Vilniaus universitetas | VU

Po Nepriklausomybės atkūrimo universitetas turi nuolat laviruoti tarp globalios konkurencijos ir lokalių valstybės poreikių, kartu nelengvai rinkdamasis tarp technokratinio rinkos poreikių tenkintojo ir klasikinio žmogaus ugdytojo vaidmenų. Šiuolaikinio Vilniaus universiteto stiprumas, siekis tapti akademiniu grafenu matuojamas ne vien istorine misija, bet ir įvairiais formaliais vertinimais. Tačiau būtent tai simbolizuoja dvi svarbiausias dabarties Vilniaus universiteto tapatybės gijas, susisukusias lyg į DNR spiralę – jo aistringas pastangas prisitaikyti prie nuožmiai kintančio pasaulio poreikių ir madų, o kartu nuo jo įsteigimo išlikusią tradiciją. Pirmoji gija – tai XVII a. logikus pakeitę (ar iš jų išaugę?) techninių ir gyvybės mokslų atstovai. Antroji – tai tie patys XVII a. poetai, net jei (post)moderniais laikais dažniau vadinami humanitarais. Tad kol universitetas džiaugiasi premijomis už DNR tyrimus, paties universiteto DNR nepakito nuo jo įkūrimo laikų.